Blog’is

Taip, pribrendo laikas palikti viską.

Išsikraustau.

Dar nežinau kur, tačiau jaučiu, kad reikia. Susikraunu minčių lagaminus, jausmų skrynias, į kartoninę dėžę talpniai sulaksčiusi praeitį palieku čia. Lyg dykvietėje pilnoje skausmo, ašarų ir nemiegotų naktų palieku ją viena. Nereikia… Per sunki našta.

Jaučiu kaip akyse pradeda kauptis ašaros nors puikiai žinau, kad sielvarto neina išverkti tačiau leidžiu joms tekėti. Tegul.

Palieku raštelį savo apleistąjai minčių oazei:

Jei tu manęs pradėsi ilgėtis, prisimink aš neišėjau, tai tu mane paleidai….

Adreso nepalieku. Kam? Nenoriu, kad praeities šešėliai mane vėl rastų.

Trečia bemiegė naktis. Tas pats grojaraštis. Tas pats šaltas balkonas. Ta pati nuobodi gatvė.

Tik aš jau kitokia. Galbūt tiksliau- nebėra manęs. Jokios.

Nėra nei gailesčio, nei klausimų, nei pykčio. Nieko.

Tuštuma.

Kaip narkotikai veikia visi prisiminimai, pasakyti žodžiai, panieka akyse, durų trenksmas, skausmas, tyla.

Jaučiuosi apdujusi. Bloga.

Ir kas keisčiausia? Po visko ką esu patyrusi turėčiau būti beprotiškai stipri ir visi žodžiai skirti man, turėtų atsimušti kaip į sieną. Turėtų. Velnias! Visi pasakyti žodžiai eina ne į ausis o į širdy!

Nei vakar , nei užvakar dienos  neprisimenu. Visiškai nieko.  Rūkas. Tirštas, viską pasiglemžiantis rūkas, pasiėmė viską.

Viskas ištrinta… Liko tik jausmas ir vis dar neaiški jo priežastis.

Noriu paskandinti viską alkoholy. Paskęsti pati ir kartu nusitempti tą sumaištį, nežinios jausmą…

Viską atiduodu pasiimkit, nereikia nenoriu…  Jei viso to kaina skausmas tada nereikia nieko.

Nenoriu užpildyti to tuštumos jausmo, nereikia. Man reikia jį paversti kasdienybe. Įsilieti į jį. Gyventi juo.

Visos sukurtos taisyklės dingo.

Alkoholis nepadeda.

Bandau žudyt save senomis dainomis iš kurių plaukiantys prisiminimai  atima jėgas.

Šlapioms blakstienoms sunku pakilti.

Visai kaip žmogui pilnam skausmo sunku sugrįžti į gyvenimą…

Arba iš pasakos į realybę.

Skies are crying, I am watching
Catching tear drops in my hands
Only silence, as it’s ending
Like we never had a chance

Do you have to make me feel like
There’s nothing left of me?

Šššš širdie… Tylėk. Aš nenoriu nieko suprasti. Aš nenoriu girdėti, kad taip bus geriau. Aš nenoriu.

You can take everything I have
You can break everything I am
Like I’m made of glass
Like I’m made of paper
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper
Like a skyscraper

Nereikia tos realybės, nereikia nieko galvoti. Nereikia. Tylėt ir plaukt pasroviui- tai viskas kas man liko.

Would it make you, feel better
To watch me while I bleed?

Aš noriu prie jūros.

Noriu stovėti ir žiūrėti kaip ji šėlsta ir viduje jausti tapatį.

Noriu verkti ir jausti, kad jūra pasiima visą mano skausmą.

Noriu šaukti ir žinoti, kad kiekvienas mano žodis išnyksta bangų mūšoje.

Noriu paskandinti viską kas man dar liko, tam, kad galėčiau išnaujo gyvent, kad galėčiau, be skausmo, be minčių, be ilgesio, be praeities eiti pirmyn.

Noriu meluoti jūrai, kad man viskas gerai, kad man neskauda, kad aš nesiilgiu, kad nebijau ateities, kad nebijau rytojaus….

Aš noriu viską užmiršt.. Užmiršt dėl ko skauda. Užmiršt praeitį dabartį ir ateiti. Ištrinti gyvenimą.

Blakstienos išdžiuvo, bet ne dėl to, kad kažkas pasikeitė o todėl, kad minčių sunkumas viską nustelbė.

Demi Lovato- skyscraper

“Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu. ” Alberas Kamiu
Nežinau… Nebejaučiu to jausmo kai dūžta širdis.
Galiu sėdėti tyliai ir jausti kaip nykstu iš vidaus, jausti kaip siela pulsuoja nuo visko, bet nebejausti jokio skausmo. Net tos dainos kuriose tiek prisiminimų ir juose paslepto liūdesio, net jos nesukelia skausmo.
Širdis plaka kaip plakusi tik dabar galbūt be tikslo, tik tam kad palaikyti bevertę gyvybę.
Šalta….. Nors kūno temperatūra 38,4C…. Kūnas nesupranta. Jis tik mechanizmas.
Šalta sielai. Šalta nes ten beprotiškai tuščia. Beribiai plotai ir juos užpildantis spengiantis šaltis
Kartais užgniaužia gerklę ašaros, bet net po visko nebūna jokių pokyčių… Nei lengvumo,nei atsipalaidavimo. Nieko. Visiškai.
Kyla noras pasišlaikstyti po naktinį Vilnių…
Išeiti į kiemą. Pasėdėt kurnors kol šaltis sugrąžins į realybę. Kol pasidarys bloga nuo jos. Kol suprasiu kas dedasi, kol mano gyvenimas praeitimi ateis iki dabarties, kol atsibusiu ir suprasiu, kad tai nė velnio ne košmaras kuris turėjo baigtis man pabudus. Kol atšals kūnas iki sielos šalčio.
Aš bandau sau atleisti, kad dabar esu savo lovoje o ne pliekiuosi per visą Vilnių, kad galėčiau sušildyti savo išvargusią sielą vien tavo buvimu.
Bandau pripažinti, kad Tau manęs nereikia….
….kad man tavęs nereikia.
Išjunkit šviesas mano gatvej. Mano gyvenimui reikia tamsos. Mano gyvenimui reikia pauzės.

Diena tuščia,kaip nupjauta pieva, kurioje galva nuleidęs stovi liūdesys.

Just. Marcinkevičius

Ar žinai, kaip sunku, liežuviu suvilgius lūpas jausti, kad tavųjų lūpų skonio pėdsakai po truputį blėsta? Aš nebenoriu daugiau nei vieno vienatvės vakaro, aš nebenoriu ilgesio draugijos ir melancholijos paguodos. Aš noriu to tikrumo jausmo o ne įsivaizduojamų prisilietimų ir apsimestinės pilnatvės. Aš nebemiegu ramiai, nebealsuoju tolygiai, nebesapnuoju spalvotu sapnų. Sugrąžink man tą sielos ramybę savo nerūpestingos meilės tyrumu, įžiebk man viltį akyse, įskiepyk savo lūpų skonį ant manųjų amžiams.

Ilgesys, prasismelkęs į sielos gelmes, užpildęs kiekvieną jos centimetrą tuštumos jausmu, galiausiai tampa mano nuolatiniu palydovu.

Prieš jį sunku kovoti…

Jis mane pažadina nakti vien tam, kad primintų, jog jis niekur nedingo, tačiau man nebeskauda, aš jau galiu užsimerkti ir nebebijoti, kad atsimerkus tavęs nebebus. Aš jau nebebijau prabusti ir būti užklupta realybės lietaus…

Aš jau nebebijau…

Įkvėpiu drėgme persismelkusio sausio nakties oro, stoviu lyg stabas ir jaučiu kaip šaltis savo pirštais glamonėja mano basas kojas.

Galvoje skamba viena paprasta eilutė: ” ir kaip norėčiau aš dabar drebančias rankas paleist per tavo kūną”.

Lyja..

Lietaus lašeliai lygina mano skruostus. Nebesugebu jau sulaikyti ašarų. Sulaikau minutei kvapą, Pakeliu akis į dangų ir jaučiu kaip manyje šėlsta audra, blaškos mintys nerasdamos ramybės.

Užmerkiu akis užplūsta skausmas, skausmas drąskantis sielą į skutelius, griaunantis gerumo pamatų likučius, lyg adatos skrodžiantis širdį.

Ir tik vienintelis ilgesys dabar mane laiko už rankos neleisdamas suklupti, bet kartu sukeldamas tą skausmą..

[Dblz & Wilmis - Paskutinis Laiškas]

Kiekvieną kartą, kai pasakai kanors kas mane skaudina, aš prašau dievo, kad jis grąžintu tave toki koks istikrūju būni…
Aš labai dažnai pasiilgstu tavęs tokio koks tu esi gilei širdyje…. (h)

Tūkstančiai minčių, kiekviena iš jų pilna juodų šešėlių…

Sieloje sukurys siurbiantis viską kas dar liko gero manyje.

Atleisk, kad nesu tokia kokios tau reikia…

Atleisk, kad galbūt nuviliu tavo lūkesčius.

Žinai, kartais sedžiu vidury nakties lauke ,vien su pižama ir šlepetėmis, ir man nešalta, nors jau beveik lapkričio mėnesis,  mano vidus dega, mano skilveliai susitraukinėdami nešioja degantį kraują, bet deja akyse kaupiasi ledinis lietus.

Ir man tik reikia žinoti, kad toje naktyje aš esu neviena, aš noriu žinot, kad tas lietus glostantis mano oda esi tu ir, kad tas švelnus, bet kartu ir pilnas aistros kvapas atneštas vėjo yra tavo ir aš noriu, kad tie pirmi saulės spinduliai išdžiovinantys mano ašaras ant skruostų būtų tavo lūpos surenkančios mažus perliukus iškritusius iš mano akių…

Awww the sky is crying…