“Kai sudūžta širdis, nesigirdi jokio garso. Atrodo, jog tą akimirką turėtų gausti visi pasaulio varpai, riaumoti lokiai, trenkti žaibas, tačiau nesigirdi nei vieno garso. Todėl ir yra taip skaudu. ” Alberas Kamiu
Nežinau… Nebejaučiu to jausmo kai dūžta širdis.
Galiu sėdėti tyliai ir jausti kaip nykstu iš vidaus, jausti kaip siela pulsuoja nuo visko, bet nebejausti jokio skausmo. Net tos dainos kuriose tiek prisiminimų ir juose paslepto liūdesio, net jos nesukelia skausmo.
Širdis plaka kaip plakusi tik dabar galbūt be tikslo, tik tam kad palaikyti bevertę gyvybę.
Šalta….. Nors kūno temperatūra 38,4C…. Kūnas nesupranta. Jis tik mechanizmas.
Šalta sielai. Šalta nes ten beprotiškai tuščia. Beribiai plotai ir juos užpildantis spengiantis šaltis
Kartais užgniaužia gerklę ašaros, bet net po visko nebūna jokių pokyčių… Nei lengvumo,nei atsipalaidavimo. Nieko. Visiškai.
Kyla noras pasišlaikstyti po naktinį Vilnių…
Išeiti į kiemą. Pasėdėt kurnors kol šaltis sugrąžins į realybę. Kol pasidarys bloga nuo jos. Kol suprasiu kas dedasi, kol mano gyvenimas praeitimi ateis iki dabarties, kol atsibusiu ir suprasiu, kad tai nė velnio ne košmaras kuris turėjo baigtis man pabudus. Kol atšals kūnas iki sielos šalčio.
Aš bandau sau atleisti, kad dabar esu savo lovoje o ne pliekiuosi per visą Vilnių, kad galėčiau sušildyti savo išvargusią sielą vien tavo buvimu.
Bandau pripažinti, kad Tau manęs nereikia….
….kad man tavęs nereikia.
Išjunkit šviesas mano gatvej. Mano gyvenimui reikia tamsos. Mano gyvenimui reikia pauzės.
Patiko (0)
Įrašų RSS srautas