Taip, pribrendo laikas palikti viską.
Išsikraustau.
Dar nežinau kur, tačiau jaučiu, kad reikia. Susikraunu minčių lagaminus, jausmų skrynias, į kartoninę dėžę talpniai sulaksčiusi praeitį palieku čia. Lyg dykvietėje pilnoje skausmo, ašarų ir nemiegotų naktų palieku ją viena. Nereikia… Per sunki našta.
Jaučiu kaip akyse pradeda kauptis ašaros nors puikiai žinau, kad sielvarto neina išverkti tačiau leidžiu joms tekėti. Tegul.
Palieku raštelį savo apleistąjai minčių oazei:
Jei tu manęs pradėsi ilgėtis, prisimink aš neišėjau, tai tu mane paleidai….
Adreso nepalieku. Kam? Nenoriu, kad praeities šešėliai mane vėl rastų.
Patiko (1)
Įrašų RSS srautas