Trečia bemiegė naktis. Tas pats grojaraštis. Tas pats šaltas balkonas. Ta pati nuobodi gatvė.
Tik aš jau kitokia. Galbūt tiksliau- nebėra manęs. Jokios.
Nėra nei gailesčio, nei klausimų, nei pykčio. Nieko.
Tuštuma.
Kaip narkotikai veikia visi prisiminimai, pasakyti žodžiai, panieka akyse, durų trenksmas, skausmas, tyla.
Jaučiuosi apdujusi. Bloga.
Ir kas keisčiausia? Po visko ką esu patyrusi turėčiau būti beprotiškai stipri ir visi žodžiai skirti man, turėtų atsimušti kaip į sieną. Turėtų. Velnias! Visi pasakyti žodžiai eina ne į ausis o į širdy!
Nei vakar , nei užvakar dienos neprisimenu. Visiškai nieko. Rūkas. Tirštas, viską pasiglemžiantis rūkas, pasiėmė viską.
Viskas ištrinta… Liko tik jausmas ir vis dar neaiški jo priežastis.
Noriu paskandinti viską alkoholy. Paskęsti pati ir kartu nusitempti tą sumaištį, nežinios jausmą…
Viską atiduodu pasiimkit, nereikia nenoriu… Jei viso to kaina skausmas tada nereikia nieko.
Nenoriu užpildyti to tuštumos jausmo, nereikia. Man reikia jį paversti kasdienybe. Įsilieti į jį. Gyventi juo.
Visos sukurtos taisyklės dingo.
Alkoholis nepadeda.
Bandau žudyt save senomis dainomis iš kurių plaukiantys prisiminimai atima jėgas.
Patiko (2)
Įrašų RSS srautas
visada ateina gražesnis rytoj. anksčiau ar vėliau, bet ateina. laikykis.